Sergant epilepsija (kaip ir kitomis neurologinėmis ligomis) smegenų darbui, nervų sistemos veiklai yra naudingas ir būtinas fizinis krūvis. Kalbu ne apie kažkokias mistines treniruotes sporto klube (nors jos taip pat yra gerai), bet apie paprastą kasdieninį pasivaikščiojimą, lipimą laiptais, o ne važiavimą liftu. Smegenų veiklai svarbus fizinis krūvis, ypač jei jis nėra įprastas, pvz. vaikščiojimas atbulomis, nes smegenis žudo automatizmas, t.y. kai tam tikrą judesį ar veiksmą darome automatiškai, nes esame įgudę. Todėl vaikus sergančius epilepsija svarbu lavinti, mokyti naujovių ir, kai matome, kad kažkokią užduotį jau išmoko daryti, duokime sunkesnę, reikalaujančią daugiau pastangų, mąstymo ir pan. Eikime su vaikais į žaidimų aikšteles (žiemos metus į specializuotus žaidimų kambarius), kur galėtų laipioti, suptis, čiuožti, kopti sienele ir pan.
Esu rašiusi, kad iki kol Tomas susirgo epilepsija naudojausi automobiliu, vėliau atsisakiau, pirmas dalykas dėl žadinimų žalos ir tikimybės išprovokuoti priepuolius, antra priežastis buvo dėl didesnės fizinės veiklos. Naudojamės viešuoju transportu, todėl iki/nuo stotelės reikia eiti apie puskilometrį. Labai smagu rytais su vaiku prasivaikščioti, pasikalbėti, ar išmokti (pakartoti) mintinai eilėraštį, o gal mintinai paskaičiuoti. Žodžiu, ėjimas pėsčiomis su vaiku atveria bendravimo galimybes, nes ir rytinė mankšta, ir/ar pokalbiai mokymasis. Be to pačiai nereikia vairuoti, galiu medituoti, galiu svajoti, apgalvoti dienos veiklą ir pan.
Vaikščioti pėsčiomis daug pamėgau gimus Tomui, kai su vežimėliu lauke vaikščiodavau po parką 2-3 valandas kasdien bet kokiu oru, visais metų laikais. Atsimenu gyvendama Vilniuje niekaip nesuprasdavau draugės, kuri po darbo Lukiškių aikštėje namo į Baltupius grįždavo pėsčiomis, tuo metu man atrodė kosmosas, beje ji tokiu būdu įveikinėjo sielvartą mirus vyrui. Taigi, susirgus Tomui, aš taip pat eidavau su vežimu Kaune Nemuno krantine nuo Akropolio iki Panemunės tilto, kartais ir atgal, žiūrint kiek laiko Tomas miegodavo, tiesiog padėjau sau „neįkristi“ į savęs gailėjimąsi, nes jei sau nepadėsi pats, nepadės jokie vaistai. Vėliau, kai Tomas po reabilitacijų sutvirtėjo pakankamai, kad galėtų eiti pats ilgus atstumus su Tomu irgi daug vaikštome po parkus, paupiais, į/iš parduotuves, visur, kur galima eiti ir nueiti stengiamės naudotis savo kojomis.
Kol Tomas nelankė priešmokyklinės klasės, kiekvieną dieną eidavome į žaidimų aikšteles ar kambarius, kad galėtų palaipioti, pasisupti, pačiuožinėti, be to namuose taip pat turime čiuožyklą bei supynes, vaikui labai svarbu judėti, bandyti lipti, suptis ir pan. Tomas su triratuku važiuoti nemokėjo, gal dėl per silpnų kojų raumenų, gal dėl nesuvokimo, kaip minti pedalus, pirma transporto priemonė buvo balansinis dviratukas. Tomui yra nustatyta smegenėlių atrofija, smegenėlės atsakingos už koordinacija, pusiausvyrą. Nuo begalės epilepsijos priepuolių ir naudojamų antiepilepsinių vaistų šalutinio poveikio buvo sutrikus eisena: dingdavo jėga kojose, dėl to klupinėjo, eidavo svyruojančia eisena, dažnai pavargdavo. Todėl balansinis dviratukas buvo tinkama priemonė lavinti pusiausvyrą ir koordinaciją. Aišku, gautas dovanų dviratis, kurį laiką stovėjo ir Tomas nerodė susidomėjimo, po kelių mėnesių – pabandė pats, reikėjo šiek tiek pagalbos, bet gana greitai įgudo. Vienas gydytojas, pamatęs kaip jis važinėja, sako: „Kai pirksite dviratį su pedalais, jokiais būdais nedėkite šoninių ratukų, nes jis puikiai laiko pusiausvyrą“. Aš kažkaip skeptiškai žiūrėjau į šį patarimą, tačiau pabandžiau, galvoju uždėti pagalbinius ratukus visada spėsime. Ir Tomas nurūko mindamas pedalus be pagalbinių ratukų. Sekantis etapas buvo riedlentė bei paspirtukas, nes kiekvienai transporto priemonei reikalingi skirtingi įgūdžiai, todėl labai svarbu įvairovė, kad smegenys visą laiką turėtų mokytis naujovių, ieškoti tinkamų sprendimų. Smegenims žalingiausia yra automatizmas, tai reiškia, kai jos nieko naujo nesimoko, o tik automatiškai kartoja,tai ką moka. Todėl svarbu naujovės, iššūkiai ir netradicinės situacijos.
