Sveiki atvykę į sėkmės istoriją!
Šiame puslapyje pasakojama viena sėkmės istorija. Istorija – apie berniuką susirgusį epilepsija ir mamą, kuri buvo pasiryžusi išbandyti 1001 būdą ir rasti tą, kuris padėtų jos sūnui pagyti, visiškai neskaičiuojant nei laiko, nei jėgų ar pastangų.
Šiame puslapyje rasite mano išbandytus būdus, įžvalgas, nuomonę, jausmus ir emocijas, kurias išgyvenau susirgus sūnui Tomui, ieškodama vis naujų būdų padėti sergančiam vaikui.
Tomo sėkmės istorija aprašyta www.tv3.lt Spausti čia
Dažnai girdžiu klausimą: „Kas padėjo Tomui įveikti epilepsiją? Maistas? Papildai? Kas?“ Vienareikšmio atsakymo neturiu, kad tikrai tas padėjo, bet tas nepadėjo, tikrai žinau, kad vaistai Tomui buvo neefektyvūs, o padėjo manau visas kompleksas priemonių: mitybos koregavimas, maisto papildų vartojimas, miego rėžimas, osteopatija, daug teigiamų emocijų, didesnė fizinė veikla, vaistažolės, aromaterapija ir kitos mano taikytos priemonės.Visada sakau, kad jei eini teisingu keliu – likimas padeda, be to besąlyginis mamos rūpestis ir meilė bei atsidavimas vaikui daro stebuklus, nes mamos meilė yra beribė ir gydanti...
Epilepsija sergančio vaiko, gydytojai nežino, ką tuo metu išgyvena vaiko tėvai, kas vyksta jų galvose ir širdyse. Kitas dalykas tėvai kartais taip užsistresuoja ir užsigaili savęs pačių („Kaip aš dabar vargšas gyvensiu?), kad pamiršta jog serga vaikas, o ne jie patys serga. Kad ir kaip gaila, bet niekaip negalime perimti vaiko ligos, mes galime būti tik šalia ir padėti savo vaikui.
PATYS PADĖTI SAVO VAIKUI, tai ko gero svarbiausias dalykas suvokti, kad gydytojai, kad ir kokie jie puikūs bebūtų yra ne dievai. Gydytojas yra apribotas gydymo protokolais, įvairiais tyrimų algoritmais, t.y. atvykus ligoniui surinkus ligos anamnezę paskiriami tyrimai, vaistai, būtent tokie, kurie yra surašyti protokoluose.
Gydant epilepsiją, pats blogiausias variantas yra tai, kad niekada negali žinoti, kaip konkretaus vaiko, konkretus organizmas sureaguos į konkrečius vaistus, nes vienam tie vaistai bus panacėja, kitam prie tų vaistų teks pridėti dar kelis ir vis tiek efekto nebus. Todėl gydant epilepsija labai dažnai vartojama frazę „reikia surasti vaistų derinį, kuris tiktų konkretaus vaiko atveju“, nes gali būti du ligoniai su vienodais priepuoliais, vienoda ligos eiga, et vienam gydymas gali būti sėkmingas, o kitam tik dalinai sėkmingas.
Epilepsijos gydymas – labai didelė loterija, kurioje mano sūnaus atveju su vaistais niekaip nesisekė. Kai išbandai vienus, antrus, trečius, penktus vaistus, įvairų hormoninį gydymą, bet Tavo vaikui vis tiek kartojasi kiekvieną dieną priepuoliai, o matai, kad vaikas nustojo kalbėti ir apskritai raida stovi vietoje, vaikas abejingas, dar gydytojai pasako, kad „Teks susitaikyti, tai sunki liga, nepasiduodanti gydymui epilepsija, taip jau ir bus“ tada pradedi mąstyti, galvoti ir suprasti, kad jei kažkas ir gali padėti, tai turi surasti, turi išbandyti 1001 būdą ir gal pavyks.
Visada buvau optimistė ir tikėjau, kad bet kokia liga yra ženklas arba dovana, kad kažką suprastum, pakeistum ar atrastum. Ir nesvarbu, ar ji Tau ar Tavo vaikui nutiko. Žvelgiant atgal matau ir suprantu, kad tai dovana man, nes per tuos metus daug išmokau, supratau, atradau motinystę dar labiau, sustojau, nes iki tol buvau bėgime (darbas, vaikas, darbas, vaikas...), atradau džiaugsmą paprastuose dalykuose, kur kiti žmonės mato tragedijas.
Pavyzdžiui, pirmą kartą mano Tomą ištiko isterijos priepuolis parduotuvėje, nes kažko nepirkau ir aš esu LAIMINGA. Kodėl? Nes isterija yra labai stipri emocija, antiepilepsiniai vaistai ir priepuoliai prislopina emocijas. Tomas tapo abejingas, išplaukęs, nejausdavo skausmo, emocijų nereikšdavo. O čia kažkas įvyko ne pagal jį ir vienintelis jam žinomas būdas buvo kristi ant žemės, aš iš tiesų tada jaučiausi pakylėta ir laiminga. Svarbiausia, kad emocijos būtų ir visiškai nesvarbu, kad jos reiškiamos netinkamai, nes ilgo darbo su vaiku ir pokalbių dėka, vaiką galima išmokyti tinkamai reikšti emocijas.
Kitas dalykas vaiko kalbėjimas, klausimai: „Kas čia? ir „O kodėl? Tai vėlgi rodo vaiko susidomėjimą, smalsumą, žingeidumą, o ne abejingumą, nes nieko nėra blogiau, kaip abejingas vaikas, kada jis niekuo nesidomi, jam viskas gerai, jis paklusnus, tai rodo, kad vaikui kažkas yra negerai.
Kai išgirstu mamų pasakymą savo vaikams „Kiek gi tu gali kalbėti/klausinėti/pasakoti?“ arba dar blogiau „Patylėk/nutilk/ša!“ net plaukai pasišiaušia iš siaubo, nes jos nesuvokia, kokia yra laimė ir džiaugsmas, kai vaikas vėl pradeda kalbėti, bet iki tol reikia įdėti daug darbo ir pastangų, tiek reabilitacijos specialistams, tiek ir tėvams namuose (jei jie namuose su vaiku dirba), nes epilepsijos priepuoliai ir vaistai nuo epilepsijos kalbą bei raidą labai greitai sustabdo arba net raida grįžta atgal, t.y. vaikas nustoja kalbėti, valgyti pats, gali nustoti ir vaikščioti ar net sėdėti, tačiau net ir dingus priepuoliams raida negrįžta taip greitai atgal, reikia daug pastangų ir ryžto.
Taigi kai vaikas suserga epilepsija tėvai PRIVALO domėtis, skaityti, ieškoti kitų gydymo būdų, ypač jei nepadeda tradicinė medicina ir jų atstovai.
Kai man buvo pasakyta, kad viskas padarėme viską ką galime ir nieko daugiau negalime padaryti, nes tai ne mūsų jėgoms, tada pradėjau mąstyti.
Gydytojams neturiu priekaištų, jie tikrai tyrė, bandė vienus vaistus, derinius ir hormoninį gydymą, tačiau nepavyko, kaip medikai dirbantys pagal protokolus jie padarė viską teisingai ir gerai. BET.... kai Tavo vaiko atvejis yra nepasiduodantis kažkaip viliesi šiek tiek daugiau iš gydytojų, galvoji, gal kokį netradicinį gydymo būdą patars, paieškos, užsimins...
Protu suprantu, kad pvz. atvažiuoja 100 pacientų su epilepsijos priepuoliais ir jie tikrai vieniems pritaiko hormoninį gydymą ir viskas gerai, kitiems vienus ar kitus vaistus arba vaistų derinį, kitiems ir hormoninis ir vaistų derinys ir padeda, priepuolių nėra, bet kai suvoki, kad gal esi tarp tų kelių kurių atvejis neprotokolinis, kur reikia netradicinių sprendimų, kur reikia šiek tiek kūrybos ir entuziazmo bei daugiau žinių, suvoki, kad esi vienas, iš principo niekam neįdomūs sudėtingi atvejai, net kai vaikas pasveiksta, vaistų nevartoji, atvejis vis tiek nėra įdomus. Kodėl? Klausimas lieka atviras...
Svarbu, kad vaiko liga domėtųsi ne tik gydytojai, bet ir tėvai, ieškotų ir kitokių gydymo būdų.
Skaičiau daug angliškai, rusiškai, vokiškai, ieškojau informacijos medicininiuose straipsniuose, kaip vaikų epilepsija gydoma pasaulyje, kokie papildomi metodai taikomi šalia įprasto medikamentinio gydymo, kuris iš principo nesiskiria ar tai būtų Lietuva, ar Naujoji Zelandija. Būtent mano pasiryžimas bandyti ir ieškoti atvedė mane prie dietos. Bet neieškoti lengvų išeičių pvz. burtininkų, ekstrasensų, energetikų, su anapusinio pasaulio tarpininkais bendravimą žiūriu skeptiškai, nes dažnai tai būna tik lengvatikių ieškantys amatininkai, kurie ieško lengvų pinigų ir žmonių nevilties.
Visada tikiu, kad pats žmogus gali padaryti daugiausia dėl savęs ir savo vaiko, savo tikėjimu, optimizmu, rankų nenuleidimu, kai susiduri su nesėkme, visada galvoju, kad „kas ieško, tas randa išeitį, nes jei užsidaro durys visada atsidaro langas.“ Tik reikia jo paieškoti... Manau, kad išgijimas, sprendimas slypi žmogaus viduje ir pačio žmogaus valioje. Nes kiek pastangų įdėsi, tokį rezultatą ir turėsi.
Labiausiai kryptingai tikslo siekiantis žmogus
— tai tas, kuris labai nori į tualetą.
Visos kliūtis, atrodo, yra nereikšmingos.
Sutikite, juokinga būtų išgirsti tokią frazę:
Aš apsišikau, nes:
- neturėjau laiko nueiti į tualetą.
- aš buvau labai pavargęs.
- praradau viltį. Aš netikėjau, kad spėsiu atbėgti.
- aišku, jis gi spėjo, nes jo kojos ilgos.
- aš per kvailas, kad tai padaryčiau.
- aš jau 5 kartus esu apsišikęs.
- - man niekada nepavyksta pasiekti tualetą laiku.
- tai ne man.
- aš pasibeldžiau į tualetą — bet man neatidarė durų.
- man neužteko motyvacijos.
- aš sergu depresija.
- aš neturiu pinigų, aš negaliu sau to leisti!
- nusprendžiau nueiti rytoj.
Dabar užduokite klausimą sau –
ar dėl savo dėl savo vaiko gerovės
skiriate tiek laiko ir tiek dedate pastangų,
kaip prispyrus ieškote tualeto?