Epilepsija yra nervų sistemos liga. Vadinasi sergant epilespija ypatingai reikia rūpintis nervų sistema, o kartu ir smegenimis. Tačiau rūpinimasis savo nervų sistemą aktualu ne tik sergantiems nervų ligomis, bet ir visiškai sveikiems žmonėms. Sakoma „visos ligos nuo nervų“, todėl, kad būtume sveiki ir laimingi privalome kiekvieną dieną rūpintis savo sveikata. Sveikai maitintis, būti fiziškai aktyviems ir aišku IŠSIMIEGOTI.
Miegas yra svarbus sveikimo veiksnys sergant epilepsija. Miegas gydo. Naivu tikėti, kad miegas gali išgydyti epilepsiją, tačiau netrikdomas, nepertraukiamas miegas, savaiminis pabudimas gali padėti išvengti arba sumažinti/suretinti epilepsijos priepuolius. Kai Tomui prasidėjo epilepsijos priepuoliai jam buvo 2,5 metų, taigi jis miegodavo pietų miego, tačiau dažnai trikdydavau jo miegą, t.y. nevengdavau žadinti įmigusį, pernešti miegantį iš vežimo/automobilinės kėdutės į lovytę ir pan. Tomui susirgus epilepsija daug skaičiau, domėjausi, be to klausiau gydytojų, ką dar galiu aš padaryti dėl savo vaiko. Visi mano sutikti vaikų neurologai sakydavo, kad vaikui svarbu tiek miego kiekis, tiek kokybė, taip pat, kad žadinimas yra neigiamas veiksnys sergant epilepsija.
Miego deprivacijos – dažnai neurologų vartojamas terminas, rašomas į rekomendacijas ar išrašus, reiškiantis miego trūkumą. Paprastai neurologai rekomenduoja „Vengti miego deprivacijų“, tai reiškia vengti miego trūkumo.
Sergant epilepsija svarbus miegas, taip pat svarbu vaiko NEŽADINTI, vaikas turi atsikelti natūraliai. Žadinimas net ir sveikam žmogui gali pakenkti, jei pažadinsi netinkamoje miego fazėje. Pavyzdžiui, tikrai nekartą esu išgyvenusi būseną, kai staiga pažadinta nelabai susigaudau nei kur esu, nei, kas esu. Turi praeiti šiek tiek laiko, kad susivokčiau. Tuo tarpu, vaikai sergantys epilepsija yra dar jautresni, nes net ir nežadinant, o natūraliai atsibundant Tomą kartais ištikdavo epilepsijos priepuolis, todėl ramus miegas ir natūralus atsibudimas yra svarbūs sergant epilepsija.
Tikrai buvo ne vieną kartą, kad su Tomu susiruošiame į kitą miesto galą, į logopedo, kineziterapeuto ar ergoterapeuto užsiėmimus ir pakeliui Tomas įminga vežime, todėl jei nepabusdavo, tiesiog pasisveikindavau su specialistais ir važiuodavome namo.
Dabar, jei važiuojame į ilgesnes keliones, kurios trunka ne vieną valandą paprastai Tomas autobuse miega, bet neleidžiu užmigti, jei kelionė trunka tik keliolika minučių, tiesiog kalbinu arba kažką rodau, kad sutelktų dėmesį ir neužmigtų, o man netektų žadinti.
Nesenai, perskaičiau straipsnį apie tai, kad vaikus veždami į mokyklą nuo durų iki durų (kalbama ypač apie vyresnio amžiaus vaikus) darome jiems žalą, nes pirmiausia vaikai fiziškai tampa neaktyvūs (kaip beje ir mes), antra jie neišmoksta spręsti problemų. Kai Tomą pirmą kartą ištiko epilepsijos priepuolis, jis sėdėjo automobilinėje kėdutėje, taigi naudojausi automobilio teikimais privalumai, tačiau vėliau atsisakiau. Kodėl? Pirmiausia dėl Tomo, nes, kaip jau minėjau, epilepsija sergantiems vaikams svarbus nepertraukiamas miegas. Automobilyje negali užtikrinti patogaus, ramaus, nepertraukiamo miego. Tomui vežioti ilgai naudojau vežimėlį, nes jis jame galėjo patogiai miegoti, iš/į autobuso galėjau išsikelti be didesnių problemų, mieste pakankamai važinėja žemagrindžių autobusų, bent jau Kaune. Taigi, galėjau gyventi pakankamai aktyvų gyvenimą, o Tomas galėdavo ramiai miegoti. Kitas dalykas, Tomui nuo vaistų bei priepuolių buvo sumažėjęs raumenų tonusas, jam buvo sunku vaikščioti, greitai pavargdavo, todėl vežimėlis buvo kaip pagalbinė Tomo transporto priemonė. O ir ištikus priepuoliui vaiką gali įdėti į vežimėlį ir važiuoti toliau, jis gali užmigti. Daug vaikščiodavau gryname ore, kad Tomas galėtų miegoti ir pailsėti. Taigi, vežimėlio naudojimas man ir Tomui padėjo gyventi visavertį gyvenimą, nežiūrint į priepuolius, be to praktikuoti gana aktyvų gyvenimo būdą. Naudojuosi viešuoju transportu, taip kelionė trunka ilgiau, tačiau tą laiką išnaudoju arba pokalbiams su sūnumi, arba knygos skaitymui, arba su vaiku aptariame jam arba man rūpimus klausimus, o kartais tiesiog žiūrime kartu per langą, nes man nereikia susitelkti į vairavimą, aš galiu šį laiką skirti sūnui arba sau, galiu pamedituoti, apmąstyti dieną, darbus ir pan.
Kalbant apie epilepsiją ar kitas neurologines ligas smegenų darbui apskritai yra labai naudingas fizinis krūvis ir aš kalbu ne apie kažkokias mistines treniruotes sporto klube (nors jos taip pat yra gerai), bet apie paprastą kasdieninį pasivaikščiojimą, lipimą laiptais, o ne važiavimą liftu. Smegenų veiklai labai svarbus fizinis krūvis, ypač jei jis nėra įprastas, pvz. vaikščiojimas atbulomis, nes smegenis žudo automatizmas, t.y. kai tam tikrą judesį ar veiksmą darome automatiškai, nes esame įgudę. Todėl vaikus sergančius epilepsija labai svarbu lavinti, mokyti naujovių ir, kai matome, kad kažkokią užduotį jau išmoko daryti, duokime sunkesnę, reikalaujančią daugiau pastangų, mąstymo ir pan. Sergant epilepsija labai svarbu suvaldyti priepuolius, nes jie ne tik sekina žmogų ir sujaukia visą smegenų veiklą, bet ir stumia raidą atgal. Todėl tėvai, gydytojai pirmiausia turi telkti didžiausią dėmesį į priepuolių suvaldymą, o kokybiškas miegas yra puikus pagalbininkas gydant ligas.
